Jonos 4

₁Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs. ₂Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti. ₃Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“. ₄O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“ ₅Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo jo rytinėje pusėje ir pasidarė pastogę. Atsisėdo jos pavėsyje ir laukė, kas toliau atsitiks miestui.

₆VIEŠPATS Dievas parūpino plačialapį augalą, išaugindamas jį virš Jonos, kad teiktų pavėsį jo galvai ir apgintų nuo blogos nuotaikos. Augalu Jona buvo labai patenkintas. ₇Bet rytojaus dienai auštant, Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando augalą, kad jis nudžiūvo. ₈Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties. Jis sakė: „Geriau man mirti negu gyventi“.

₉Tada Dievas tarė Jonai: „Argi dera tau širsti dėl to augalo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos“. ₁₀Tuomet VIEŠPATS pasakė: „Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai; jis išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo. ₁₁Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“